Geologinė ekskursija po K. Donelaičio (k)raštus (III dalis)

Užsienio lietuvių studentų klubo nario Simono Saarmann (Vilniaus universitetas, Gamtos mokslų fakultetas, Geologijos ir mineralogijos katedra) tekstas iš žurnalo „Naujoji Romuva“.

Skiriama geologui Prof. Algirdui Gaigalui

Apie K. Donelaitį ir geofoną

Čia paminėtų K. Donelaičio raštų fonetikos, leksikos, morfologijos ir sintaksės reiškinių svyravimas, nenusistovėjimas bei tam tikras (mūsų dienų požiūriu) nenuoseklumas paprastai būdingas liaudies gyvosios kalbos stichijai ir ankstesniųjų epochų literatūrinei kalbai, lygiai kaip geologiniam metrašąiui – savos stichijas iš tolimos praeities, kuri skyrėsi nuo mūsų šiandienos pasaulio. Tad K. Donelaitis, būdamas savo gimtosios tarmės atstovas, kartu buvo ir savo epochos bei krašto literatūrinės kalbos atstovas, atspindėjo realią tos kalbos būklę. Jo kalbos reiškinių įvairovės niveliavimas, per didelis norminimas bei liteartūrinimas pagal dabartinius gramatikos dėsnius nepageidautinas, nes tuo būdu užtušuojama dalis svarbių kalbos faktų, meniškai ryškinančių epochos ir krašto koloritą ir kartu padedančių nušviesti lietuvių literatūrinės kalbos, o ypač grožinės literatūros kūrinių kalbos raidos kelius. Ir tas pats pasakytina ne tik apie jo kūrybą.

Kiti K. Donelaičio raštai, taip pat įeinantys į jo raštų rinkinius mums atskleidžia, kad ir žmogus yra tam tikro mastelio geologinė jėga – stichija, kuri vis stiprėja. Juk nuvykę į Tolminkiemį, kur dairydamiesi po K. Donelaičios buvusios parapijos laukus, stebėdami gamtovaizdį, žemę, bandome pajausti ir “Metų” laikmetį, pamatyti aplinką poeto akimis. Įvertinti kaip krašto geologija, su kuria šiek tiek susipažinome, įtakojo kraštovaizdį, žmonių gyevenseną.

Mažiau žinomas K. Donelaičio palikimas – jo bylinėjimosi dėl žemės proceso dokumentai, iš kurių matyti, kaip ir paties K. Donelaičio iniciatyva buvo keičiamas apylinkių geofonas. Iš K. Donelaičio oponento amtmono Ruigio rašto: “Jis [Donelaitis] nežino ligšiolinių savo žemių kokybės ir juo labiau kiekybės, nes per 32 kunigavimo ir sielų ganymo metus savo laukus vos iš tolo matė <…> Tačiau giliau pažiūrėjus, nereikėtų, tiesą sakant, nė reikaluti iš to pastoriaus tikslių žinių apie jo laukų būklę <…> Dirvos pilnos akmenų, ir reikalingi grioviai iš dalies neiškasti, iš dalies užslinkę. Kai kuriose pievose reikia išlyginti kupstus <…>” (Tolminkiemio žemių…, 1977 455-8). O čia K. Donelaičio atsakas: “Eikš, mano plane, kurį aš 64-aisiais savo gyvenimo metais nubraižiau, ir prakalbėk, kad išgelbėtum man garbę! Pasakyk, ar aš pažįstu savo žemę! <…> Akmenis ir kupstus tu gali visuomet pašalinti. Aš taip padariau, tai ponas žino, jei norėtų kalbėti teisybę. Tai įvyko 1768 metais antrame sklype į Varnų tilto pusę. Aš pats ten buvau… Vėliau taip pradėjo daryti ir a[mtmonas], nes iki tol jis nebuvo nė vieno akmens pajudinęs” (Tolminkiemio žemių…, 1977 469). Surinkti iš laukų akmenys buvo kažkur, žinoma, panaudoti, tik ne bažnyčiai statyti, nes ji buvo baigta jau anksčiau: “Naujoji mūrinė, dabar jau trečioji Bažnyčia <…> pradėta statyti 1756 m. gegužės mėnesį iš lauko akmenų ir tais pačiais metais pabaigta <…> klebonas susirinkusiems statybos vietoje krikščionims pasakė pamokslą pagal Prad. 28, 10 [11]. iki galo ir, turėdamas galvoje primąją mūrinę statybą, kalbėjo apie Jokūbo, tikėjimo tėvo, akmeninį paminklą <…>”(Kiti…, 1977 564–5).

Apie keičiamą natūralią aplinką rašoma ir daugiau: “<…> pasinaudojo tuo, kad atvyksta naujas, dar nieko nežinantis pastorius, ir liepė <…> matininkui <…> savavališkai viską išmatuoti <…> Tai gryniausia tiesa šaukiu aš iš savo kapo. <…> jo įpėdinis <…> Ruigys tą ganyklą iš kaimo atėmė ir todėl apkasė viską grioviais taip, kaip dabar yra. <…> ir ganykla darėsi vis siauresnė ir menkesnė” (Žinios…, 1977 427). Už bažnyčios, Pievgalių link, šioje upelio pusėje kaimas turėjo sklypą <…> [Ruigys] atėmė iš kaimo ne tik minėtą sklypą, bet perėjo ir į kitą upelio pusę, paėmė klebono pievos gabalą ir apkasdino grioviais bei apsodino gluosniais. Tai įvyko 1775 metais <…> (Žinios…, 1977 435). Tad šių kraštų, o ir Lietuvos aplinkos keitimas prasidėjo daug anksčiau, negu įpratsa manyti šį procesą sienajnt to sovietine melioracija, nes tai nebuvo vienetinis atvejis. K. Donelaitis siūlo tokius pokyčius tęsti: “Jeigu ateityje mano įpėdinis savo žemę norės atskirai turėti, tai būtinai reikės padalinti ją į tris dalis, tačiau kaip tai galės būti padaryta? Grioviais!” (Žinios…, 1977 433).

Jubiliejaus proga K. Donelaičio iš vokiečių kalbos verstas Prūsijos karaliaus įsakymas apie bendrųjų ganyklų separacijos naudą (apie 1769) 2013 m. pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įrašytas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą. Šiame dokumente taip pat K. Donelaičio ieškota argumentų savo valstiečiams: “Tasai senis savo kampelyje turėjo ne mažą klampų ruimą [plotą – S. S.], ant kurio tik stambi, bei rūgšti žolė augo. Ta jam nepatiko. Todėlei kiaurai per šitą ruimą, grabelę iškasė, kuri ne daugių didesnė už skers-vagę ant lauko buvo, per kurią jis vandenį iš šito ruimo į grabę aplink savo kampelį iškastą nuleido. Po tam, kaip žiemoje taip drūtai vislab sušalę buvo, kad jis per tą balą pervažiuoti galėjo, iš arčiausio pieskyno plaštakos aukštas pieskas ant to ledo užvežė. O kaip pavasaryje ta vieta vėl atšilo, ir pieskas pradėjo į rudines nugrimsti, tai jos ne tiktai tą balą, nei išmūrijo, bet ir ta visa vieta į juodžemį pavirto, ant kurios dabar daugumas smulkios ir saldžios žolės auga. Iš tiesos pagerininmui tokių vietų labai naudingas darbas. Sekančioje žiemoje tas senis tai atkartodavo, kad pirmo karto negana būdavo. Ale jo apsirūpinimas dėl šito žardžio dar ne visas, kas sykį rudenyje, jis savo grabes išruimoja <…> Aukštos nelygios vietos, kalneliai ir kupstai į lygumą pavirto” (Brošiūra…, 1977 286-7). Iš citatos matyti ir vertingų geobotaninių (augalijos pasiskirstymo priklausomybės nuo geologinio pagrindo) žinių.

O savo žemę K. Donelaitis tikrai gerai pažinojo.

“Laukas į Varnų pusę yra mažesnis ir daugelyje vietų prastesnis, taip pat kaip ir į Paledžių pusę, kur yra prastų smiltynų, o arčiau į čionai daug kalvų, taip pat sutinkama ir molio kalvų. Minėtoj pievoj šieno daug priželia, tik jei ne per daug lyja. Laukas šalia dvaro, nuo Samanynų arba dabartinės alėjos iki upelio į Balupėnų pusę, yra mažiausias ir geriausias, bet pievos nenašios ir maža šieno” (Žinios…, 1977 428). “Ta dalis, kurią a[mtmonas] išsirinko, yra geriausioji, nes ji yra įkalniau ir joje auga geriausia žolė. Priešingai, dalis kurią amtmonas pagal savo planą mums numatė, yra labai prasta, nes ji <…> labai slėsni ir joje teauga menka žolė ir viksvos” (Tolminkiemio žemių…, 1977 488).

K. Donelaitis žinojo visos savo parapijos mokinių kelius į mokyklas, kurių buvo penkios. Nežinia kuriam tikslui, bet K. Donelaitis suskaičiavo ne tik atstumus nuo nemų iki mokyklos, bet ir kalvas, griovius ir upes, kurias mokiniai savo kelyje turi pereiti. Čia tik keleta pacitavimų: “Per krūmus ir daugelį kalnų”; “Per kalnus ir daubas”; “Patogiai per kalnus”; “Labai blogu keliu per kalnus, krūmynus ir vandenį”; “Per Romintės upę, kur arti nėra jokio tilto, bet teikia persikelti”; “Per daugelį kalnų, per krūmynus ir griovius” (Tolminkiemio parapijos…, 1977 557).

Iš pateiktų gausių citatų skaitytojui turėtų susidaryti platesnis ir gyvesnis K. Donelaičio ir jo laikotarpio, o taip pat ir kūrybos paveikslas.

Pabaigai

Šis straipsnis nei geologams nei literatūros tyrinėtojams, tikriausiai, neatveria naujovių. Tai greičiau kvietimas pažvelgti į tai, kaip skirtingų specialybių žmonės gali mąstyti analogškomis struktūromis. Profesorius geologas Algirdas Gaigalas, kurio šviesiam atminimui skiriamas šis rašinys, Vilniaus universiteto pirmakusių geologų kursui yra sakęs, kad net jei geologijos mokslas jiems pasirodys sunkus ar nuobodus, susipažinimas su planetos praetimi, tyrimo metodais, Žemės paslaptimis pramankštins jų galvas ir tuomet, net perėjus į kitas darbo sritis, jų galvos dirbs geriau. Jaunimui tai gal ne visada įtikinanti mintis, tačiau istorija rodo daug gerų pavyzdžių, kur geologijos žinios praversdavo, kaip kad ši citata iš 1914 metų (200 metų minėjimui!) laikraščio: “Gaila tik, kad Donalaičio poezijos graži ir pilna gyvumo kalba sudarkyta daugybe vokietizmų, rusiškų ir lenkiškų slavizmų. Taip pat ir sintaksė dažnai visai nelietuviška. Šis kalbos netaisyklingumas ir barbarizmai, tai didžiausia Donalaičio poezijos yda. Ir tą ydą noroms-nenoroms turime kęsti musų didžiausio dainiaus raštuose, kaipo pėdsaką svetimtaučių įtakos į mūsų tautą, kaip kad kenčiame po šiai dienai Lietuvos laukuose ledų atneštas mūsų šalin Skandinavijos uolas” (Dovydaitis, 1914 255).

Skaityti K. Donelaičio “Metus” galime grožėdamiesi gamtos aprašymais, išsireiškimų paprastumu ir tuo pačiu stipria ekspresija. Užtat, didesnį malonumą skaitydami patirsime apčiuopę gilesnį matmenį, kai klasikinis kūrinys sudomina ne tik siužeto linija, kas “Metuose” gana sunkiai sekama, bet ir kaip langas į praėjusią epochą. Į seniai praėjusią epochą. O į dar senesnes epochas, mus nukelia suakmenėjimai, tokie, kaip amonitai, kuriuos radę iš karto turėtume prisiminti Papilės miestelio juros periodo atodangą ir kažkada ten tyvuliavusią gyvybės pilną jūrą, titnagai Dzūkijos miškų smėlynuose – kreidos periodą, iš kurio milžiniškos storymės, nuslinkus viską ardančiam ledynui, beveik tik tai ir paliko. Turime ir skolinių – rausvo kieto smiltainio, vadinamu jotnio smiltainiu, kurį nežinia iš kur, gal iš Švedijos, gal iš Suomijos ar Baltijos jūros dugno irgi atnešė viską savo kelyje maitojęs ir gremžęs, tas pats, ledynas. Nekalbant apie gausius magminius riedulius. Nebūkime akli skaitydami K. Donelaitį, kiekvieną jo žodį skirkime, kaip nebūkime abejingi akmenų istorijoms, jų pasakojimams, nes ir menkesni sutvėrimai sugeba akmenis skirti. Štai, kai kurios skruzdžių rūšys, gyvenančios smėlyje po žemės paviršiumi, rausia ten savus lizdus ir tunelius, o paviršiuje prie pat įėjimo į savo koloniją, palieka sukaupusios baltas, greičiausiai kreidos, smilteles, kažkokiam tikslui ten tyčia jas pasidėjusios [12]. Manyti, kad tai atsitiktinumas, kaip ir su K. Donelaičio biedžium, nėra pagrindo. Smilteles sijoja ir jūros bangos – Palangos paplūdimyje matomas tamsesnių smiltelių ruoželis – po mikroskopu[ 13] čia atsiveria grožis, nes tai violetiniai ir raudoni granatai, bei kiti mineralai, kurių tankis, palyginus su balto kvarco smiltelėmis, yra didesnis, todėl ir bangos juos “pasideda” į atskirą vietą.

2013 m. Lisabonoje vyko kelios evoliucijos teorijos vasaros stovyklos doktorantams, kur be paleontologų dalyvavo kalbotyrininkai ir kiti mokslininkai. Vadinasi, tam tikro lygio tarpdisciplininis susikalbėjimas vyksta ir dirbtines ribas tarp mokslų trina glaudesnės tarpusavio punktyrinių ryšių mintys. Ateityje, žinoma, holistiško požiūrio į mokslą ir gyvenimą tik daugės.

Aš jums tam dalyke iš širdies dugno visą gerą veliju. K. Donelaitis (Brošiūra…, 1977 292)

S. Saarmann nuotr.

Geologinė ekskursija po K. Donelaičio (k)raštus (I dalis)

Geologinė ekskursija po K. Donelaičio (k)raštus (II dalis)

Literatūros sąrašas:

Armstedt R., 1899. Geschichte der Königl. Haupt.-und Residenzstadt Königsberg in Preussen, Stuttgart.

Brošiūra apie separacijos naudą, 1977. In Kristijonas Donelaitis: Raštai. K. Korsakas et al. [red.] Vaga, Vilnius. 279 – 293.

Česnys G., 1999. Didžiuojuosi savo tėvu. Vilniaus dailės akedemijos leidykla, Vilnius.

Dalinkevičius J., 1947. LTSR geologinio žemėlapio raida. Stratigrafinių tyrimų apžvalga. LTSR MA Žinynas, II. Rankraštis. Vilnius.

Donelaitis K., 1977. Metai. In. Kristijonas Donelaitis: Raštai. K. Korsakas et al. [red.] Vaga, Vilnius.

Doveika, K., 1977. K. Doneličio kūrinių kalbinis redagavimas. In Kristijonas Donelaitis: Raštai. K. Korsakas et al. [red.] Vaga, Vilnius. 294 – 313.

Dovydaitis P., 1914. Kristijonas Donalaitis: (200 metų gimimo sukaktuvėms paminėti).  In  “Vilties” mokslo ir literatūros priedas. Nr. 8. 243-256. (pagal Gabrys Paršaitis J., 1913. Lietuvių literatūros apžvalga. Šv. Kazimiero draugijos leidinys. Nr. 155, 165).

Gineitis L., 1977. Įvadas. In Kristijonas Donelaitis: Raštai. K. Korsakas et al. [red.] Vaga, Vilnius. 5 – 34.

Kaveckis M., 1928. 1925 ir 1926 m. Lietuvos geologinės ekspedicijos darbų apyskaitos.  Atspausdinta iš Lietuvos Universiteto Matematikos. Gamtos Fakulteto Darbai. t. IV. Vytauto Didžiojo Universitetas. “Spindulio” spaustuvė, Kaunas.

Kaveckis M., 2012. Apie sedimentuotos medžiagos spalvas. In Profesorius Mykolas Kaveckis – inžinierius, mineralogas, geochemikas. A. Grigelis (sud.). Vilniaus Universiteto Leidykla, Vilnius, 2012. 52 – 59.

Kiti K. Donelaičio raštai ir dokumentai, 1977 In Kristijonas Donelaitis: Raštai. K. Korsakas et al. [red.] Vaga, Vilnius. 545 – 567.

Rudnickaitė E., Žalūdienė G., 2003. Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos muziejus. In Geologija Vilniaus universitete. Tarptautinės konferencijos medžiaga. Musteikis P. (sud.), Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius. 138 – 150.

Saarmann S., 2009. Stratotipinės Merkinės tarpledynmečio Jonionių atodangos moliuskų fauna ir jos ekologinės sąlygos. Diplominis magistro darbas. Vilniaus universitetas, Geologijos ir Mineralogijos katerda, Vilnius.

Tetzner F., 1897. Christian Donalitius. Altpreuszische Monatsschrift, XXXIV.

Tolminkiemio žemių separacijos byla. 1977. In Kristijonas Donelaitis: Raštai. K. Korsakas et al. [red.] Vaga, Vilnius. 438 – 522.

Tolminkiemio parapijos mokyklų sąrašas. In Kristijonas Donelaitis: Raštai. K. Korsakas et al. [red.] Vaga, Vilnius. 555 – 559.

Užpurvis J., 1947. Kada ir kaip kūrė Donelaitis savo veikalą: Keturi metų laikai. (Rankraštis) LKLI – 54.

Vaulina V. D., 1988. Nash kray: Kaliningradskaya oblast’. Kaliningrad.

Wittgenstein L., 2013. Kultūra ir vertė. Kitos knygos, Vinius.

Žinios – Donelaičio užrašai būsimam Tolminkiemio klebonui, 1977. In Kristijonas Donelaitis: Raštai. K. Korsakas et al. [red.] Vaga, Vilnius. 412 – 437.