Užsienio lietuvių studentų klubo nario Simono Saarmann (Vilniaus universitetas, Gamtos mokslų fakultetas, Geologijos ir mineralogijos katedra) tekstas iš žurnalo „Naujoji Romuva“.
Skiriama geologui Prof. Algirdui Gaigalui
Apie K. Donelaitį ir smilteles
K. Donelaičio vartota daug dabartinei literatūrinei kalbai nebūdingų žodžių, kurie jo kūrinių kalbai teikia tam tikro stilistinio spalvingumo, todėl paliktini nekaitaliotini, pvz.: smageninė, bluznyti, trūsinėti. Tai vis žodžiai, kurie tik vienu kitu šaknies garsu ar priebalsio kietumu skiriasi nuo atitinkamų literatūrinės kalbos žodžių. Kaip ir geologijoje vienas kitas pasikeitęs mineralas uolienoje ar grūdeliai smėlyje pakeičia sluoksnio savybes ir pavadinimą. Tokius tarmės žodžius būtų galima labai lengvai pakeisti norminiais arba literatūrinei kalbai įprastesniais atitikmenimis, plg.: smegeninė, bliuznyti, triūsas. Tai nė trupučio nepakenktų nei turiniui, nei pačiai eilėdarai, tačiau atsilieptų kiek pačiam kalbos spalvingumui, jos stiliui. Todėl naujai leidžiamuose redaguotuose tekstuose nuo tokio kaitaliojimo ir atsisakoma (Doveika, 1977 308-9). Girdėjusieji apie kvarcinį smėlį kartais klaidingai mano jo esant Baltijos pajūryje, tačiau tikrasis Anykščių kvarcinis smėlis jokiu būdu negali būti lyginamas su Palangos smėliu, nors jis ir atrodo baltas, tačiau jo sudėtis ir susidarymas yra labai skirtingi. Švarus kvarcinis smėlis yra akinančio baltumo ir primena miltus. Anykščių smėlis jau vien tuo ypatingas, kad tinka stiklo gamybai ir yra daug senesis – neogeno[10] periodo. Savaime aišku, kad vertybe tampa ir tokie žodžiai, kaip auster “austrė”, kamedigė “komedija, vaidinimas”, kabiar “ikrai”, tad yra paliktini, kaip raštų kalbos leksikos istorijos faktai bei epochos kolorito rodikliai (Doveika, 1977 310).
Pagal fonetinius reiškinius redaguotame “Metų” tekste suliteratūrintos ir tokios K. Donelaičio bendratys, kaip pasisotįt, pamokįt ir gaivyt, augyt. Dabartinėje litratūrinėje kalboje norminiai šių bendračių atitikmenys turėtų būti tokie: pasisotinti, pamokinti ir gaivinti, auginti. Tarmėse (ypač pietinių vakarų aukštaičių) yra ir tokių atitikmenų: pasisotyt, pasilinksmyt ir gaivyt, augyt. Visiškai galimas daiktas, kad ir K. Donelaičio prieš tų bendračių -t(i) buvo tariamas y, nes K. Donelaitis kartais čia ir parašo i, nors dažniau jo rašoma ne y, bet į. Remiantis ir dabar gyvais pietinių vakarų aukštaičių tarmių faktais, daroma išvada, jog K. Donelaičio kalboje y ir į visais tokiais atvejais reiškė vieną ilgą garsą (y). Bet tokiai kategoriškai išvadai prieštarauja šie K. Donelaičio parašymai: garbint, pasikakint (pasitenkinti) šalia pasikakįt. Vadinasi, K. Donelaičiui negalėjo būti svetima ir šio tipo veiksmažodžių bendraties priesaga –inti. Matyt dvigarsio in virtimas ilguoju y tuose veiksmažodžiuose dar nebuvo visuotinai įsigalėjęs (Doveika, 1977 303). Su nuosėdomis ne kitaip – Šaltiškių molio karjere (netoli Papilės) triaso periodo moliai yra raudoni, o kartais sutinkami linzėmis labai gražios mėlynos spalvos. Toks spalvų skirtumas atsirado dėl skirtingo milyje esančių geležies atomų valentingumo molyje. T. y. valentingumas tada nuosėdose nebuvo “nusistovėjęs”.
Suprantama, jog ne visi žodžių variantai paliktini K. Donelaičio raštuose, nes tarp jų pasitaiko ir tokių, kurių palikimo tiesiog neįmanoma pagrįsti kokiais svaresniais meniniais estetiniais ar kalbiniais stilistiniais motyvais. Iš tokių variantų galima čia paminėti nu ir pri, kurie “Metų” autoriaus vartojami pramaišiuai su nuo ir prie (Doveika, 1977 306). Redaguotame tekste, be pavojaus, čia visur atsisakyta variacijų ir palikta tik nuo ir prie. Kad jau ir žodžių prasmė nesiskiria nuo jų pakaitalų, o autentiško teksto poetiškumo jie nesugriauna, tai jų lengvai ir atsisakyta. Dar nesenoje, geologiniu laiko suvokimu, praeityje, Merkinės tarpledynmetyje, jau aukščiau minėtame ežerėlyje prie Nemuno gyveno, gausiai moliuskų. Tik kai kurių šių gyvūnų lotyniški rūšių pavadinimai šiek tiek skiriasi nuo šiandieninių, nes jų kriauklyčių forma kartais pasitaiko kitokia – vienų prisitaikiusi pire atšiauresnių ledyninių salygų, kitų – prie šiltesnių. Malakologai, mokslininkai, kurie tiria moliuskus (panašiai kaip palinologai – žiedadulkes) ne visada kreipia į šiuos morfologinius (kriauklių formų) skirtumus demesį, nes šios sraigių rūšys tebegyvena ir šiandien, tad jų ekologinės sąlygos negali žymiai skirtis nuo gyvenusių Merkinės tarpledynmetyje. Jie atspindi tik kriauklės formos skirtumus, o ne klimato pokyčių ypatybes, kurių ieškome.
Mums taip įprasta skysta vandens būsena, kad jo kietosios šaltosios formos – ledo – nepavadintume akmeniu. O juk būtent jis ledynmečiu, vietomis virš Lietuvos sudarydamas trijų kilometrų storio masę, buvo vienas pagrindinių veiksnių žymiai pakeitęs Lietuvos ir aplinkinių kraštų paviršių (reljefą). Netikintieji gali nuvažiuoti į Pajūrį (Lietuvoje ar Karaliaučiaus krašte), tik šį kartą ne gintarų ieškoti, o viduržiemyje bongomūšos ledo luitus stebėti, kurie nesiskirs savo forma nuo įprastų paplūdimio akmenukų, kurie lygiai taip pat bangų mūšos apzūlinti yra. Išeitų, kad ledas yra tas pats akmuo, tik turintis savybę tirpti. Panašiai yra ir su žodžiais, kurių nederėtų skubėti “tirpinti”. Šalia prieveiksmio namo K. Donelaitis sykį yra pavartojęs variantą namon. Tai vienas iš daugelio prieveiksmio namo variantų, kurio nederėtų taip lengvai keisti prieveiksmiu namo, nes jis (namon) gali labai praversti poezijos kalboje (Doveika, 1977 307).
K. Donelaičio raštų kalba nenutolsta per daug nuo dabartinės literatūrinės kalbos ir morfologinėmis ypatybėmis. Vis dėlto joje galima rasti kiek ir tokių morfologijos reiškinių, kurie dabartinei literatūrinei kalbai nebūdingi arba iš viso jai svetimi. Bet tokių reiškinių labai maža, ir šiuolaikinis skaitytojas juos lengvai suvokia. Tik kyla klausimas: kaip pasielgtina su tomis formomis, pateikiant K. Donelaičio raštus platesnei visuomenei? Atsakymas čia tegali būti vienas: tokios formos išlaikytinos kiek galint originalesnės (keičiant tik jų rašybą bet atsižvelgiant į jų fonetines ypatybes). Taip darytina ne tik dėl to, kad jų norminimas atskirais atvejais pakeistų skiemenų skaičių (plg.: des-tis ir de-da-si, mirgt ir mie-ga, su-si-pras-kie ir su-siprask) ir apardytų hegzametro eilutę, bet ir dėl to, kad tos originalios archaiškesnės ir tarminės formos jau yra tapusios epochos bei tarmės kolorito detalėmis, vadinasi, turi ir stilistinę funkciją. Lygiai, kaip svarbu ne tik pažinti geologinę krašto praeitį, bet ir išsaugoti ją ateities kartoms, neleidžiant gamtos, nors ir negyvosios, objektams sunykti.
Apie K. Donelaitį ir geotopus
Naujuose “Metų” leidimuose, kaip minėta, stengiamasi K. Donelaičio kalbą, kiek įmanoma redaguoti, kad šiandieninis skaitytojas juos lengviau suprastų, todėl dabar turime skirtingų leidimų, kuriuose kalba įvairuoja vis nenusistovėdama. Lygiai, kaip kartą susiklojusios nuosėdos, vėlesnių procesų metu, gali taip pat keistis – raukšlėtis, dūlėti, mineralizuotis t. t. Geologai tarpusavy kartais nesutaria ar tie sluoksnių pakitimai nauji, ar jie jau buvo sluoksniui susidarant. Taip pat gali būti nebe aišku kiek tokių pokyčių etapų būta, ir jų eiliškumas sunkiai atsekamas. Pavyzdžiui, Palmininkų gintaro karjere, kuriame vykdant 2012 m. geologinę ekspediciją buvo patrauktas ir šio straipsnio autorius, teko matyti sluoksnius, kurie buvo sueižėję ir persislinkę, tik nebuvo aišku, ar taip neatsitiko dėl gruntinio vandens, kuris iš gilių sluoksnių tekėdamas per, dar prieš penkiasdešimtmetį darytus geologinių gręžinių, vamzdžius ir išplaudamas smilteles, nesudaro tuštumų, kurias vėliau atkasus randamos tokios struktūros. Įtarimas kyla dėl to, kad Baltijos jūros pakrantėje, kur tie patys sluoksniai šiaurinėje Sambijos pusiasalio dalyje atsiveria stačiais aukštais skardžiais, taip pat turi tokias struktūras, tik ten jos – ledyno padarytos, todėl tie skardžiai saugomi, kaip gamtos paminklas ir šiaip yra įstabaus grožio.
Lietuvoje slinkęs ledynas daug kur sueižėjo ar sustumdamas irgi suraukšlėjo arti paviršiaus buvusias sluoksnių storymes. Pučkorių atodangoje gražiame slėnyje netoli Vilniaus, tokios lyg buldozerių padarytos raukšlės gali būti matomos. Na, o K. Donelaičio Tolminkiemyje ledynas daug ką ir visai nuardė, nes po kvartero sluoksniu slūgso kreidos periodo nuosėdos, o ištisų dviejų periodų – paleogeno ir neogeno jau ir trūksta. Tačiau pagal analogiją su gretimais kraštais – galime rekonstruoti konkrečios vietos geologinę praeiti, nors jos nuosėdų metraštis ir sunaikintas. Apskritai, kad K. Donelaičio gyventame Tolminkiemyje lankėsi ledynas, apsidairius, galima įsitikinti ir patiems, nuvykus į vietą. Pažvelgus į Karaliaučiaus krašto žemėlapį, o dar geriau – į geomorfologinį (žemės paviršiaus formų), iškart matysime, kur ledynas daugiausia prigrūdo savo darinių. Ištisa jų “lysvė” tęsiasi palei dėšinįjį Įsruties krantą. Tai 50 – 60 m aukščio kalvų grandinė, nusitęsianti iki Įsruties santakox su Priegliumi (Vaulina, 1988). Vadinasi čia net upės vietą nulėmė laikina ledyno sustojimo vieta. Kaip tai vyko? Įsivaizduokite, kad jūros pakrantėje bangos skalauja jūsų basas pėdas kaskart atsitraukianti banga jums iš po kojų išplauna smėlį. Atrodo, kojas įtrauks gilyn. Bet taip neatsitinka, nes jas patraukę, matome smėlio iškilimą toje vietoje, kur stovėjo pėda, lyg kalvelę. Jūsų pėda spaudė po ja esančias smilteles ir neleido jų srautui išnešioti. Panašiai atsirado ir didelis slėnis, kuriame teka Įsrutis, kaip ir Neries slėnis su jame išsidėsčiusiu Vilniumi. Tik šių upių apylinkėse esančias kalvas buvo prislėgusi ne milžino koja, o ledynas. Na, o einant nuo pat Tolminkiemio į pietus ir pietryčius, prasideda gražėjančiomis apylinkėmis kalvotas reljefas, kuris vis aukštėdamas žymi, Vištyčio aukštumos pradžią, kuri yra didesnės struktūros, Baltijos kraštinių ledyninių darinių juostos (Baltijos aukštumos), dalis.
K. Donelaitis net yra suskaičiavęs savo parapijos kalvas ir griovius, bet apie tai vėliau.
Iš tikrųjų ir dialektizmų taisinėjimas bei kaitaliojimas negali nemažinti K. Donelaičio kalbos originalumo. Juk jis yra gimęs prieš tris šimtus metų. Jo gyventos epochos literatūrinės kalbos negalima suplakti su dabrtine literatūrine kalba. K. Donelaičio kalba ir šiandien turi išlaikyti jo gyventos epochos kalbos skambėjimą, joje turi likti visi barbarizmai bei tarminiai žodžiai. K. Donelaičiuo raštuose vienas ryškesnių ir būdingesnių jo vartojamų prieveiksmių yra didei “didžiai, labai”, kuris jau ir vienas gali priminti mums patį autorių, jo kūrybą, nes kitiems mūsų grožinės literatūros kūrėjams jis nebūdingas. Kaip ir geologiniai periodai turi savo būdingumus. Juk jei gintaro karjere įvairaus amžiaus sluoksnai nesiskirtų, būtų sunku juose susigaudyti, nes karjeras yra milžiniškas. Kad nusileistumėm į jo dugną, reikėjo praeiti pusę kilometro. Jei pagal savybes sluoksniai nebūtų suskirstyti į tarkime “baltąją sieną”, “mėlynjąją žemę” ir nežinotume, kad apanglėjusi mediena yra iš mioceno, o ryklių dantys iį eoceno, tai neatsirinktume kas yra kas, ypač, kai sluoksniai sueižėta ir vietomis net sumalti, perstumti. Tad, savaime suprantama, jog ir tokį originalų K. Donelaičio žodį būtina palikti nekeistą ir netaisytą.
O vietoje labai plačiai vartojamų žodių kaip, taip K. Donelaitis kartais pavartoja ir jų ilgesniuosius variantus kaipo, taipo, kurie iš dabartinės literatūrinės kalbos jau yra, galima sakyti, pasitraukę. Suprantama, jau vien skiemenų skaičiaus nevienodumas neleidžia pakeisti tų ilgesniųjų variantų trumpesniaisiais žodžiais kaip, taip.
Iš kaitomųjų žodžių variantų būtinai reikia paminėti labai būdingą K. Donelaičio raštų kalbai daiktavardį biedžius “vargšas”, kuris taip pat tam, kas yra bent sykį perskaitęs K. Donelaičio raštus, gali duoti signalą apie juos bei jų autorių. Šalia daiktavardžio bėda ir būdvardžio biednas K. Donelaitis biedžių vartoja labai nuosekliai. Manyti, jog biedžius (su –ie-) esąs dvibalsio ie ir siaurojo balsio ė neskyrimo ar maišymo rezultatas, nėra pakankamo pagrindo, nes tokiu atveju “Metų” autorius šalia biedžius nebūtų taip nuosekliai vartojęs ir žodžių bėda, biednas, kuriuos paliudija bei patvirtina visa dabartinė lietuvių kalba. K. Donelaičio biedžius, veikiausiai buvo toks pat gyvas ir tikras kalbos faktas, kaip mums šiandien skolinys biednas (Doveika, 1977 308). Jei ne išlikusios balto kvarcinio smėlio neogeno nuosėdų salelės prie Anykščių Lietuvoje, nežinotume, kad su laikotarpio nuosėdos buvo taip toli į šiaurės rytus paplitusios nuo analogiškų nuosėdų Sambijos pusiasalyje, nor ledyno dėka, tilto tarp jų ir nėra (sluoksniai yra nuardyti). Tad tik palyginę ploną Lietuvos neogeno nuosėdų pluoštą su Karaliaučiaus krašto storomis kaičiomis nuosėdomis ir jų įvairove, matome, kokia turtinga buvo to laikotarpio praeitis, augalija, gyvūnija ir pas mus Lietuvoje. Kaip ir įvairus K. Donelaičio laikų žodynas. K. Donelaičio “Metai” yra liteartūrinis pamiklas, kaip ir Anykščių sluoksniai – geotopas, t. y. saugotinas, tipiškas ar unikalus geologinės svarbos objektas vertingas mokslui ir pažinimui. Geotopai teikia informaciją apie Žemės raidą arba gyvybės vystymąsi joje, yra nepakartojami ir neatkuriami.
Geologinė ekskursija po K. Donelaičio (k)raštus (I dalis)
(Pagr. nuotr.: vaizdai, kuriuos galimai stebėjo K. Donelaitis, rašydamas “Metų laikus”. S. Saarmann asmeninio archyvo.)
[10] Neogeno periodas prasidėjo prieš 23,03 ir baigėsi prieš 2,588 milijonus metų.
